Įvadas
Maisto praradimas ir švaistymas yra rimtas iššūkis dabartinei pasaulinei maisto sistemai, atskleidžiantis asimetriją, paradoksus ir nelygybę. 2011 metais Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) apskaičiavo, kad kasmet prarandama arba iššvaistoma 1/3 pasaulio maisto. ES pagal projektą FUSION buvo apskaičiuota, kad maisto atliekos kasmet sudaro 88 milijonus tonų, o jų vertė yra maždaug 143 milijardai eurų.
Tačiau maisto švaistymas nėra tik ekonominė ar etinė problema; tai taip pat veikia aplinką. Remiantis 2021 m. UNEP maisto atliekų indeksu - išmetama 8–10 % viso pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų, todėl prisideda prie klimato kaitos. Dėl šios priežasties Jungtinės Tautos į savo tvaraus vystymosi tikslą 12.3 įtraukė „perpus sumažinti vienam gyventojui tenkantį pasaulinį maisto atliekų kiekį mažmeninės prekybos ir vartotojų lygmeniu ir iki 2030 m. sumažinti maisto nuostolius gamybos ir tiekimo grandinėse“.
Maisto švaistymas yra sudėtinga tema viešųjų pirkimų ir maitinimo sektoriuje, ypač šalyse, kurios dar nesukūrė tinkamos maisto atliekų politikos ir konkrečių įgyvendinimo priemonių.
Siūlomos priemonės apima maisto švaistymo strategijos kūrimą, pirkimų kriterijus maisto švaistymui mažinti ir skirtingus būdus, kaip išmatuoti jų kiekį, kaip atskaitos tašką ir stebėti raidą. Be to, kai kurios priemonės suteikia praktinių patarimų virtuvės specialistams ir kitoms suinteresuotosioms šalims, kaip didinti informuotumą apie maisto švaistymą ir, svarbiausia, kaip išvengti maisto švaistymo.